Poilsis – pėsčiomis po Lietuvos regioninius parkus
Vilnietis teisininkas Paulius Juzėnas lankėsi ne vienoje užsienio šalyje ir sako, jog niekas jam nesuteikia tiek energijos kaip kelionės su kuprine po Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Jaunas vyriškis savo pomėgį vadina netgi savotiška liga.
„Keliaudamas su kuprine ant pečių siekiu dviejų tikslų: stengiuosi atsiriboti nuo miesto triukšmo ir noriu pažinti kultūros ir gamtos paveldo objektus“, – taip keliavimo esmę nusakė vyras, kuris dabar nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be žygių.
Paulius pasakojo, jog toji keliavimo pėsčiomis liga greičiausiai jam prasidėjo dar vaikystėje, kai su mama praleido lietingą vasaros mėnesį sodyboje prie Bijotės ežero Kurtuvėnų regioniniame parke. „Kai grįžau į miestą, aiškiai pajutau, kad gamtos ir miesto oras labai skiriasi. Nuo to laiko man vis labiau norėjosi važinėti po Lietuvą, nuolat justi jos miškų ir laukų kvapą. Nepraleisdavau nė vienos mokyklinės ekskursijos, vėliau pats ėmiau keliauti automobiliu“, – pasakojo žygeivis.
Važinėdamas po įvairius Lietuvos kampelius Paulius ilgainiui suprato, kad keliauti automobiliu nėra tas pats, kas žingsniuoti miškų ir pelkių takeliais, paupiais ar paežerėmis. Tada ir prasidėjo jo „liga“. Vienas pirmųjų žygių buvo po Aukštadvario regioninį parką. Tuomet jiedu su būsimąja žmona nuėjo apie 30 kilometrų. „Buvo sunku, bet įspūdžiai – nerealūs“, – prisimena pašnekovas. Paskui kurį laiką stengėsi per metus aplankyti kuo daugiau vietų. Po vieno alinančio keturių dienų žygio Paulius uždavė sau klausimą: „Kur aš taip skubu?“ Ir vyriškis pakeitė požiūrį į didžiausią savo pomėgį – nusprendė žygius organizuoti kitaip.
„Nutariau apsistoti prie Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų. Visus juos jau buvau apvažiavęs automobiliu, tačiau keliavimas pėsčiomis atskleidžia dar daugiau galimybių. Įkūriau interneto tinklalapį zygeivis.lt, jame dalydavausi patirtais įspūdžiais ir ieškojau panašių į save, kad ėjimas būtų dar įdomesnis“, – aiškino žygeivis.
Lietuvoje yra 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų ir apie 300 parkams nepriskirtų draustinių. „Aišku, norėčiau pamatyti viską, bet tam tikriausiai ir gyvenimo neužteks, – juokėsi Paulius. – Kiekviename parke stengiuosi ne nueiti kuo daugiau kilometrų, bet aplankyti visus literatūroje aprašytus objektus – nuo kaimo bažnytėlės iki mitologinio akmens. Man toks tyrinėjimas labai patinka ir juo stengiuosi užkrėsti kitus.“
Žygeivio teigimu, jis niekuomet į savaitgalio žygius nesileidžia aklai – pirmiausia susižino, kokie paveldo objektai yra tame parke, internete ir bibliotekose ieško išsamios informacijos apie jų kilmę, paskirtį, istoriją, tuomet pagal tai susidėlioja kelionės maršrutą. Paskui savo projektą paskleidžia socialiniuose tinkluose, kad galėtų prisijungti ir kiti tokio pomėgio entuziastai.
Paulius džiaugiasi, kad atsiranda nemažai azartiškų žmonių, kurie anksčiau tiesiog nesiryžo keliauti savarankiškai ir net nebandė ko nors panašaus organizuoti. Dabar į žygius jaunas vyras beveik niekada nesileidžia vienas – paprastai susiburia mažos grupelės. Jose būna nuo trijų iki dešimties žmonių. „Mano maršrutai – ganėtinai ilgi, su aukštakulniais jų neįveiksi. Todėl tokie sunkumai padeda žmonėms atsirinkti – keliauja tik tie, kurie yra ištvermingi ir pasitiki savo jėgomis“, – patikslino žygių organizatorius ir pridūrė, jog jis nėra nustatęs, kiek daugiausia žmonių galėtų priimti į savo kompaniją.
Nors palankiausias metas pėsčiųjų žygiams – pavasaris ir ruduo, žygeivis įsitikinęs, jog norint gerai pažinti vietovę reikia ją pamatyti visais metų laikais. Svarbu pasirūpinti tinkama apranga ir ypač batais – ir į gamtą!
